Vieną vakarą aš paklausiau draugės, sugalvok bet ką ir aš apie tai sukursiu pasakojimą, ir ji sugalvojo, sugalvojo labai neprastai, jos žodžiai buvo maždaug tokie: parašyk detektyvinį, draminį, komedijinį rašinį kurio tema plaukas įkrito į kopūstų sriubą, ir panaudok jame tokius žodžius narcizas, autobusas, lemputė, eik tu velniop, sniegas, riešutai, aguonos, variklis. Patikėkit manimi, nesu rašytojas, toli gražu.. nežinau ar išpildžiau draugės norus pilnai, bet tikiuosi, jog bent jau pusėtinai juos įvygdžiau.
Spontaniškai sugalvojau pirmą žodį ir po to žodis po žodžio sukūriau visą pasakojimą, malonaus skaitymo!
Bėgdamas per purų sniegą visiškoje tamsoje mažasis Bernardas skubėjo pas netoliese gyvenančią senelę kur jo ant stalo jau laukė garuojanti kopūstų sriuba. Nuo berniuko namų iki senelės buvo bene kilometras kelio miško takeliu.
Jis ten dažnai lankydavosi, todėl mišką jau pažinojo kaip savo penkis pirštus, tiesa, naktį miškas atrodė kiek kitaip, nei dieną. Medžiai naktį čia atrodydavo kaip didelės ir ilgos šmėklos siūbuojančios tai į vieną tai į kitą pusę, bet berniukui jie dabar rūpėjo mažų mažiausiai, juk jo laukia skanioji senelės sriuba, reikia skubėti!
– O! kas čia, – tarė berniukas pamatęs ant sniego švelniai gulinčią nepažįstamą jam gėlę, – nunešiu ją senelei, gal ji žinos kas tai per gėlė, – pagalvojo mažasis Bernardas ir toliau nuskubėjo link jau ryškiai matomų šviesų languose.
– Senele, senele.. – jis jau rėkė dar nepribėgęs trobos durų, – žiūrėk ką radau belėkdamas pas tave.. juk tai kažkokia gėlė, ar ne?
Senelė iš lėto priėjo prie durų ir jas atidarė, savo senomis, bet dar gerai matančiomis akimis pažiūrėjo į vaiką ir jį be žodžių apkabino..
– Vaikeli.. – tarė ji, – užeik.. užeik.. sriuba baigia atšalti, – tai pasakiusi, ji įleido Bernardą į vidų ir užvėrė medines trobos duris..
Trobos vidus nebuvo didelis, bet kadangi senelė gyveno viena jai vietos buvo daugiau, nei reikia. Nedidelė virtuvėlė kurioje augo riešutmedis ir buvo apsupta kitokių įvairių augalų, vienas miegamasis kuriame ši senolė leido vienišas naktis, bei valgomasis kuriame karts nuo karto apsilankydavo ir prie didelio stalo susėsdavo visa šeima, bet dažniausiai ten sėdėdavo Bernardas ir be saiko srėbdavo sriubą.
– Baba, ar žinai kokia tai gėlė? – atsisėdęs prie stalo paklausė berniukas.
– Vaikeli, juk tai paprasčiausias narcizas, turbūt koks jaunuolis ėjo pas savo išrinktąją ir pametė.
Bernardas pradėjo kikenti ir tarė, – turbūt gavo nuo savo išrinktosios bizūno, kad išmėtė gėles beeidamas..
– Bernardai, valgyk nekalbėjęs, nes užspringsi, – tarė senolė ir nušlubavo į virtuvę atnešti deserto. – Bernardai ar mėgsti pyragą su aguonomis? – šūktelėjo ji iš virtuvės..
-Taip močiut, labai mėgstu!!!
Baigęs valgyti sriubą, ir išlaižęs lėkštę vaikas giliai atsiduso.. – Močiut, gal turi pieno prie pyrago? – vos nevirsdamas iš kėdės tarė jis.
– Sūneli, pienas pasibaigė dar vakar, bet gali nueiti pas kaimyną ir jis paskolins.
– Tuomet aš lekiu, tik nesuvalgyk viso pyrago be manęs! – juokdamasis pasakė jis ir išdardėjo pro duris..
Kelias pas kaimyną buvo visiškai užsnigtas, nes prasidėjo smarki pūga, vaikas užsirišo aiškiai per didelį šaliką, užsimūturiavo su juo visą galvą ir pradėjo bristi per pusnis. Kaimynas laikė kelias karves ir visada turėjo šviežio pieno, kurį vaikas labai mėgo, kartais pienas būdavo dar šiltas kai Bernardas jį paimdavo, bet žiemą jo šilto nešdamas lauke ilgai neišlaikysi, juk tokie šalčiai! Atrodė, kad kuo toliau vaikas brido, tuo didesnės pusnys radosi, tolumoje jis pamatė kažkokius žmones ir truputį sunerimo.
– Kas gi ten galėtų būti? galbūt kaimynas ateina manęs pasitikti? bet ne.. kaimynas gyvena toliau, – eidamas, mąstė berniukas.
Kad nereiktų arti prasilenkti su nežinomais žmonėmis, jaunasis sriubos valgytojas pasuko kitu keliu, kaimynas jau buvo netoli, matėsi jo tvartas kur laikomi gyvuliai ir pats namas. Namas buvo didelis, gražus su daug langų ir milžinišku kiemu kuriame vasarą žaisdavo vaikai. Visa teritorija buvo apaugusi dideliais medžiais, todėl ne vietinis tikrai nesuprastų, jog ten gali kas nors gyventi.
Berniukas jau prabėgo medžius ir atsidūrė kieme, kaimynas kaip tik ėjo pašėręs gyvūlius ir pamatė berniuką.
– Bernardai! labas! ką čia darai? gal kas senelei nutiko?
– Labas vakaras, senelei viskas gerai, aš tik atėjau pasiskolinti truputį pieno, nes senelė turi labai skanaus pyrago, bet pasibaigė pienas, gal galėtumėte man jo kur nors bent lašelį įpilti?
– Oi Bernardai.. žinoma galiu! eime į vidų, surasiu kokį nors butelį. – tarė Liskaras ir nuėjo namo durų link, o paskui jį ir mažasis Bernardas.
Įdomus gi vardas to ūkininko, tokiam vardui sugalvoti reikia tikrai neeilinių smegenų, bet ar jis ką nors reiškia? to iki šiol niekas nežino, galbūt tik pats Liskaras žino iš kur kilo jo vardas. Įėjęs į namo vidų berniukas sustojo prie durų ir apsižvalgė, namo vidus buvo paprastas ir įprastas, sienos nukaltos medžio spalvos lentutėmis, o grindys išklotos plytelėmis, nors Liskaras ir buvo ūkininkas, bet namai išties buvo pavydėtino švarumo.
– Štai, palaikyk, – duodamas butelį vaikui tarė Liskaras, – laikyk tvirtai, pilsiu pieną, – nieko nelaukdamas ūkininkas pradėjo pilti baltut baltutėlį skystį į butelį iš didelio bidono, kurių jo namuose buvo apstu, ir tikriausiai, jog visi jie buvo pilni.
Bernardas padėkojo ūkininkui Liskarui ir tuoj pat iškūrė pro duris link senolės namų, bet dabar jau ne tuščiomis, o su pilnu ir dideliu buteliu pieno, kuris puikiai tiks prie skanaus aguonų pyrago, kurį greičiausiai senelė jau bus pradėjusi kramsnoti. Dabar, bėgant atgal, atrodė, jog kojos jau lengvesnės ir per pusnis brendasi daug daug greičiau, nors ir su pieno buteliu kurį jis laikė užanty.
Parbėgęs atgal berniukas rado senelę sėdinčią už stalo ir laukiančią jo.
– Na.. štai.. pagaliau.., – vos gaudydamas kvapą tarė berniukas.
– Sėskis vaikeli, pailsėk. – bepjaustydama pyragą šnekėjo senolė.
Vaikui ištraukus pieno butelį, senelė jį paėmė ir įpylė pieno keliauninkui į stiklinę, po to padavė didžiausią gabalą pyrago ir stebėjo kaip vaikas godžiai kišo tą visą gabalą į burną, tiesa, jo burna buvo nepakankamai didelė tokiam gabalui pyrago, bet vaikas vis vien stengėsi jį įgrūsti vidun. Vos tik pradėjus kramtyti kažkas trakštelėjo.. ir Bernardas pradėjo rėkti..
– aaaaaaaaaaaa… aa.. aaaaa…, – vaiko akyse pasirodė ašaros, – skaudaaaaaa, – rėkė berniukas.
Senelė pašoko iš kėdės ir klausdama kas nutiko nubėgo prie vaiko.
– Burnoje skauda.. skauda…., – vis rėkė vaikas.
– Išsižiok, – paprašė senelė. – aaaa jau matau kur bėda, tau nulužo gabaliukas danties.
– Šhenele, kkąą da..a..bal dalyšim? – išsižiojęs bandė lementi Bernardas.
– Kaip tai ką, skambinsim tavo tėvams ir vešim parodyti gydytojui, jei skauda, negalima jo taip palikti!
Po minutės senelė jau rinko vaiko tėvų numerį ir paskambinusi jiems pasakė, jog vaikui nulūžo danties gabaliukas ir reiktų nuvešti jį pas gydytoją, tėvai truputį supanikavo, nes iš pradžių nesuprato kaip tai galėjo įvykti, bet senelė ramiai papasakojo jog į pyragą įmetė keletą lazdyno riešutų, kad pyragas kurį valgė anūkėlis būtų skanesnis, ir turbūt kai jis pradėjo kramtyti pyragą tiesiog pataikė būtent ant to niekadėjo riešuto.
Tėvai po kelių minučių jau buvo prie senelės durų su mašina ir įsisodinę vaiką išvežė jį pas gydytoją. Tokiu paros metu dirba tik budintys gydytojai, todėl teko skambinti pažįstamam odontologui, kad pažiūrėtų, kas ten atsitiko su tuo dantuku. Taigi, po gero pusvalandžio jie jau stovėjo prie klinikos ir laukė kol atvyks gydytojas, po kelių minučių pasirodė ir jis.
– Sveikas Dariau, išlipęs iš mašinos tarė vaiko tėvui gydytojas.
– Sveikas Matėjau, senai matytas.. – pasisveikino su gydytoju Darius.
– Na negaiškime laiko, eime vidun. – pasakė Matėjus ir nukulniavo į klinikos vidų.
Viduje visur buvo balta balta ir degė ryškios baltos šviesos lempos. Tuo metu kai vaikas įėjo į vidų, jam pasidarė silpna ir jis susvirduliavo.
– Bernardai, ar tau viskas gerai? – paklausė jo motina.
– Man bloga.. atrodo vemsiu.. – ištarė berniukas.
– Daktare, ar gali tai būti vien nuo nuskilusio danties? – vėl paklausė vaiko motina, tik šįkart jau daktaro, ne berniuko.
– Tvirtai ne, tiesiog neįmanoma, – tvirtino Matėjus. – Aš tuoj uždedu vaistų ant nuskelto danties, kad nebeskaudėtų ir tuomet nuveskite vaiką pas daktarą kuris apžiūrėtų ar jam nėra nieko kito, gerai? – ištratijo daktaras.
– Žinoma.., – susirūpinusi ištarė mama.
Po akimirkos, kai danties skausmas atslūgo, vaiką nuvedė pas budintį daktarą, jis iškart pamatavo vaikui temperatūra ir nedelsiant pasakė, jog reikia vaiką paguldyti į ligoninę, nes jo labai aukšta temperatūra. Tėvai žinoma labai susirūpino, bet leido vaiką guldyti į ligoninę, nes juk taip pasakė daktaras, o jis žino ką sako. Tą vakarą vaikui davė vaistų nuo karščiavimo, kad jis naktį užmigtų ir pailsėtų, o rytoj jam jau buvo paskirti įvairūs tyrimai.
Ryte vaikas jautėsi dar prasčiau, nors temperatūra buvo nukritusi, bet jis buvo visas išbalęs, neturėjo jėgų, jį labai pykino. Po rytinių tyrimų išaiškėjo viena, tai infekcija nuo svetimkūnio patekusio į jo kūną per maistą. Bet kas tai galėjo būti?
– Na, vaikeli, kaip jautiesi? – atėjusi į palatą paklausė mama.
– Man silpna.. bloga.. – vos ne vos išlemeno vaikas.
– Viskas bus gerai vaikeli, nesijaudink, tu tikrai pasveiksi, – guodė mama. – tavo tėtis išvažiavo namo pasiimti kelių daiktų, o mane paliko čia, kad slaugyčiau tave.
Po kelių akimirkų..
– Ką tik skambino tėtis, sakė jog atvažiuos tik vakare, nes kažkas atsitiko mašinos varikliui, o sesė jau važiuoja čia, kai išgirdo, kas tau atsitiko ji lipo į pirmą autobusą važiuojantį prie ligoninės ir paskambino man paklausti kaip tu laikaisi, taigi ji greitai bus čia. Beje, senelė taip pat skambino ir teiravosi kaip tu, ji labai norėjo atvykti, bet neturi su kuo, na žinai.. senas žmogus, sunku jam tiek kelio nukakti. – pasakojo mama.
Mažasis Bernardas tik klausėsi ir linkčiojo galva, kalbėti jis neturėjo jėgų. Mamai bepasakojant visus naujausius įvykius į palatą įžengė daktaras ir paklausė, – Bernardai, ką valgei vakar vakare?
– Oi vakar jis valgė daug ką, ar ne sūneli? juk močiutė mėgsta tave primaitinti kaip mažą paršelį? turbūt išvalgei kelias lėkštes sriubos, o po to dar desertas.. na desertas nebuvo labai vykęs, vis gi per jį nusilaužei dantuką..
– Palaukit palaukit ponia.. aš noriu išgirsti atsakymą iš vaiko, – staiga nutraukė mamos pasakojimą daktaras.
– Na gerai.. atsiprašau. – pasakė mama ir nukreipė žvilgsnį į savo vaiką.
– A..ššš vakar, aaamm valgiau, na truputį sriubos, kopūstų sriubos ir visai nedaug pyrago.. aguonų.. aaaaiiii ir dar gėriau truputį pieno, iš kaimyno tokio, labai skanus.. – lėtai ištarė berniukas.
– Mhmm, hmm valgei sriubos? kas ją ruošė? ar pienas buvo šviežias? – toliau klausinėjo daktaras.
– Pienas? pienas taip, šviežias, sakauuu, iš kaimyno jis buvo, o sriubą močiutė virė.. virėė.. – neaiškiai išlemeno vaikas.
– Močiutė sakai? hmmm mhm.. na gerai, ačiū. – baigė daktaras.
– Daktare, daktare, ar jam viskas bus gerai? ar jis pasveiks? – priėjusi prie daktaro tyliai paklausė mama.
– Žinokit, nenoriu meluoti, mes nežinome kas jam, žinome, kad tai infekcija, greičiausiai nuo kažkokio svetimkūnio kuris pateko į jo kūną, galbūt jis sureagavo su kokiu kitu maistu, mes tiksliai nežinome.. jei tik žinotume kas tas svetimkūnis, galėtume pradėti gydymą ir berniukui iškart pagerėtų.
Po šių daktaro žodžių į palatos duris pasibeldė ir įėjo neaukšta, liesa, jauna rudaplaukė vardu Gabija, ji plačiai šypsojosi ir drąsiai žengė prie daktaro, pasisveikino su juo ir paklausė..
– Daktare, kas mano broliukui? prašau, pasakykite, jog žinote, kas jam? – paklausė Bernardo sesė.
– Achh.. – giliai atsiduso daktaras.
– Vaikeli, man daktaras jau viską papasakojo, lai jis eina, turbūt turi daugybę darbo, aš papasakosiu viską ką nori žinoti. – staigiai pripuolusi prie Gabijos tarė jos mama.
Po kelių akimirkų kai Gabija išsiklausinėjo visko ko norėjo, jai toptelėjo beprotiška mintis, dėl ko jos broliukas dabar leisgyvis guli ligoninės palatoje, ir tuoj pats suskubo šia mintimi pasidalinti su daktaru. Ji išėjo iš palatos ir bėgte nubėgo į daktaro kabinetą.
– Daktare, daktare.. – šaukė ji įėjusi į kabinetą, – aš žinau, kas gali būti mano broliukui.
– Taip? klausau Jūsų panele? – nustebęs atsakė daktaras.
– Galbūt tai nuskambės kvailai, bet mano broliukui ne infekcija, o alergija.. amm.. na suprantate, kai mano močiutė verda tą skaniąją kopūstų sriubą jai vis į ją įkrenta keli plaukai, na ji to niekada nepastebi, kartais nepastebiu ir aš, tuomet tiesiog suvalgau juos kartu su sriuba ir nieko nejuntu, o kartais pajuntu kai jie vos atsiduria burnoje, taigi ką aš norėjau pasakyti.. nukrypau.. na aš manau, kad mano broliui gali būti alergija nuo plauko kurį jis prarijo, ar taip gali būti daktare? – staigiai viską išbėrė Gabija.
– Sakai nuo plauko? hmm na esu girdėjęs pora atvejų, kad kai kam gali būti tokia alergija, bet ji nepaprastai reta, todėl apie ją net nepagalvojome! tuojau pat kviečiu kitus daktarus į pasitarimą ir po dešimties minučių informuosime Jus ką mes nusprendėme.. – pasakė daktaras ir išlydėjo jaunąją sesutę iš kabineto.
Vos Gabijai išėjus, daktaras puolė skambinti kitiems šios srities specialistams ir pasakė, jog skubiai visi ateitų pas jį į kabinetą, kai jau visi susirinko, prasidėjo ne visai tai, ko buvo tikėtasi.
– Sveikas Mantai.. Uršule.. Reda.. jūs geriausi šios srities specialistai, ną išskyrus tave Mantai, tu tik pavaduoji daktarą Lartema, kol jis išvykęs atostogų, taigi, pas mane ką tik buvo atėjusi to berniuko kuris labai sunkiai serga, ir pasakė, jog jam ne infekcija, o alergija nuo plauko kurį jis prarijo bevalgant močiutės sriubą.. ką manote? ar esate susidūrę su tokiu atveju?
Pats pirmas prabilo Mantas, – plaukas? Jūs ką rimtai? eina ji velniop su tuo plauku.. juk tai paskutinė nesamonė..
– Mantai, žinai ką? eik TU velniop, tavęs čia išvis neturėtų būti, nesuprantu prie ko čia tu, iš tavęs naudos kaip iš šlapio skuduro pakabinto ant medžio, tau tik nuošaly stovėti ir stebint kitus mokytis, o ne siuntinėti kitus velniai žino kur. – piktai ištarė Uršulė, kuri alergijas gydo jau beveik 30 metų. – aš jau senai dirbu su žmonėmis kurie serga įvairiomis alergijomis ir tiesą sakant, prieš beveik 18 metų esu girdėjusi panašų susirgimą Singapūre, pati ten nebuvau, bet su manimi buvo susisiekęs ten dirbantis pažįstamas kuris ir papasakojo, jog ligoninėje kur jis dirba guli vaikas ir jie nežino kas jam yra, simptomai kaip kažkokios infekcijos, bet tik po kelių dienų jie išsiaiškino jog tai buvo ne infekcija, o alergija, deja, tos kelios dienos lėmė viską, ir berniuko išgelbėti nepavyko, todėl mano manymu, mes turime susisiekti su tuo daktaru ir paprašyti jog, kad jis kuo greičiau atvyktų pas mus apžiūrėti ligonio, jei paskubėsime, mes tikrai galime suspėti! – drąsiai ir ryžtingai išdėstė mintis daktarė.
Mantas apsisuko ir supykęs išėjo iš kabineto.
– Nors aš neturiu tokios patirties ir nesu susidūrusi su tokia alergija, bet pritariu Uršulei, mes turime daryti viską kas mūsų jėgose, kad padėtume tam berniukui, juk tokia mūsų pareiga daktare! nedelskime! – paraginančiai išpyškino Reda.
– Viską supratau. Uršule, griebk telefoną ir greitai skambink savo pažįstamam, mums būtina jį turėti čia.
Uršulė greitai pastvėrė savo telefoną ir surinko Ravyu telefono numerį.
(kalba kiniškai).
Uršula: 我們有一個緊急的情況下健康Ravyu可以談談嗎？
Ravyu: 什麼樣的情況？
Uršula: 你還記得18年前的情況下當孩子生病了你們中間並透露，這是過敏的頭髮？我懷疑我們目前有完全相同的情況下與我們聯繫或可盡快到達？我們需要你！
Ravyu: 真的嗎？？我立刻攀升到第一架飛機到立陶宛今天晚上我會與你同在！
Uršula: 謝謝Ravyu
Uršula greitai nupasakojo situaciją Ravyu ir paklausė ar jis gali kuo greičiau atvykti pas juos į Lietuvą, Ravyu neabejodamas iškart sutiko ir sakė, jog naktį jau bus čia.
Berniukas labai kankinosi, daktarai kaip tik įmanydami stengėsi jam padėti ir palaikyti jo gyvybę, galiausiai buvo prijungta lašelinė, o artėjant nakčiai, berniukas neteko sąmonės. Tėvai puolė į visišką paniką ir jų viltis pamatyti savo vaiką kada nors bėgiojant kieme blėso. Atėjus nakčiai į ligoninę įbėgo nedidelis, kresnas žmogutis su apvaliais akiniais ir trumpais plaukais, visas suprakaitavęs ir nešinas lagaminu jis ieškojo Uršulės, tai buvo Ravyu.
– Uršula, Uršula.. – rėkė jis bėgdamas per ligoninės koridorius, ir staiga..
– Ravyu? RAVYUUUU – sušuko Uršula ir pamojo jam ranka, ji stovėjo prie berniuko palatos durų.
Vos atgavęs kvapą Ravyu paklausė kokia berniuko būklė, deja Uršula negalėjo jo pradžiuginti, ji pasakė, kad jam vis blogėja, ir jei ko nors greitai nesiimsim – jis mirs. Ravyu greitai papasakojo viską ką žino apie šią alergija daktarei Uršulai ir nieko nelaukdamas pradarė savo lagaminėlį, o iš ten ištraukė beveik tuščią buteliuką su kažkokiu neaiškiu žaliu skysčiu ir pradėjo jį brukti Uršulai, sakė jog tai vieninteliai vaistai nuo šios alergijos, reikia, kad jis prarytų bent lašelį jų. Uršula gavusi vaistus iškart nuskubėjo pas berniuką, užsidegė naktinę lemputę, nes buvo be galo tamsu, pražiodė jį ir įlašino kelis lašus jam į gerklę.
– Tikėkimės jam jie padės, daugiau mes nieko negalime padaryti – atsidususi pasakė daktarė, – dabar galime tik laukti, jei vaistai veikia, tuomet jam turėtų iki ryto pagerėti.
Ta naktis buvo baisiausia Bernardo tėvų ir sesės gyvenime, vieni jų verkė, kiti jau nebegalėdami verkti tiesiog žiūrėjo stiklinėmis akimis į vaiką ir meldėsi dievui, kad vaistai suveiktų, galiausiai miegas padarė savo ir visi iš lėto užsnudo, kas ant kėdės, kas ant žemės prie vaiko lovos.
Pro vos vos pratrauktas palatos užuolaidas skverbėsi maži saulės spindulėliai, jie pamažu nuo sienos leidosi žemyn ar berniuko lovos.
– Gert…ii…. gerti… noriu gerti…. – kažkas tyliai tyliai suinkštė. – prašau.. kasnors.. labai noriu geerrrrrrtiii.. – jau garsiau pakartojo tas pats balsas.
Po kelių minučių visi namiškiai prasibudino ir išgirdę balsą staigiai pasisuko berniuko link.
– O dieve.. O DIEVEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEE!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! – per visą ligoninę sušuko Bernardo mama, – sūneli.. o jezau.. sūneli tu pabudai.. kaip jautiesi? ar ką nors skauda? ar bloga? – pradėjo klausinėti mama.
– Gerti.. – teištarė berniukas.
– Oi žinoma žinoma, aš tuoj tuoj palauk tuoj – pasakė visa susijaudinusi mama ir greitai nubėgo pripilti į stiklinę vandens. – štai prašom, gerk sūneli, gerk, – padavusi stiklinę ragino mama.
– Ačiū.. labai norėjau gerti.. – jau lyg su šypsena ištarė vaikas, – kas atsitiko? kodėl Jūs visi čia? ar kas nors numirė?
Visi stovėdami aplink berniuko lovą pradėjo šypsotis, nes suprato, jog jų vaikas, brolis jau jaučiasi geriau. Po minutės ar dviejų į palatą sugūžėjo ir daktarai, taip pat ir Ravyu, tik jau nesuprakaitavęs ir pailsėjęs, visi jie, vos įėję pradėjo šypsotis, o Ravyu vis kartojo, – 感謝上帝, 感謝上帝, 感謝上帝, 感謝上帝 (Ačiū dievui) bet taip pat plačiai šypsojosi, o visų daktarų akyse atrodė jau kaupiasi ašaros, nes jie suprato, kad baisiausia naktis jau praėjo ir jie sugebėjo padėti berniukui kurio gyvybė kabojo ant plauko.
Po nakties įvykių berniukas dar kelias dienas praleido ligoninėje, kad pilnai pasveiktų ir atgautų jėgas, po to grįžo namo ir toliau gyveno visavertį gyvenimą, taip pat neatsisakė ir skaniosios kopūstų sriubos, tik dabar prieš ją valgydamas atsargiai apžiūrėdavo, ar joje nėra nieko kas galėtų jam pakenkti.
– Gabija, Gabija.. einam greičiau nūūūū, greičiauuuuu, – ragino sesę berniukas.
– Palauk neskubėk, nerandu pirštinių, juk lauke bene -20 šalčio, – susirūpinusi tarė Gabija.
– Na einam pagalauuuu, juk čia netoli, nesušalsi! – vis šaukė vaikas.
– Radau! galime eiti – nuotaikingai ištarusi sesė atidarė lauko duris ir žengė per slenkstį.
Buvo šviesi, graži diena, visur pilna sniego, šaltukas kandžiojo nosyte ir žandukus, bet dėl sriubos Bernardas galėjo nors ir į pasaulio kraštą nueiti, taip.. taip.. jie vėl ėjo pas močiutę, nes ji privirė sriubos ir pasikvietė juos. Tiesa, niekas senelei nepasakė, jog berniukas taip smarkiai susirgo dėl jos kaltės, na vistiek žinote, senas žmogus, kam bereikalingai ją kamuoti.
– Palauk.. – staiga sustojo ir suriko sesei.
Toje pačioje vietoje kaip ir tą vakarą einant pas senelę valgyti sriubos, miške, ant jų tako gulėjo narcizas, ta pati gėlė apie kurią berniukui papasakojo senelė, kodėl ji vėl čia? kas ją čia padėjo? ar tai ženklas? įspėjimas? o galbūt viskas kartojasi?
