Nimajus bumtelėjo į žemę kaip reikiant, tiesa jis nė kiek nenukentėjo, nežinia kaip tai buvo įmanoma, kai smūgis buvo toks stiprus, o berniukui vos 8 – neri, na bet jis buvo sveikut sveikutėlis. Kai prasivėrė kelionmaišio durys, vaikas nedrįso įkvėpti, nes nežinojo ar čia išvis tai įmanoma, bet po kelių sekundžių nesusilaikęs, Nimajus įkvėpė, įkvėpė tiek kiek galėjo ir nusišypsojęs pagalvojo „na bent jau tiek gerai, kad galiu kvėpuoti”, po akimirkos jis išsiropštė laukan ir apsižvalgė.
Kadangi buvo kuo kvėpuoti, tai turėjo būti ir medžių ar augalų, tolumoje berniukas matė žaliuojančius laukus, kitoje pusėje buvo paprastas miškas, o jis klūpėjo ant paprastos žemės, viskas atrodė normalu, berniukas pagalvojo, jog atsidūrė kažkur netoli savo gimtosios planetos, nes viskas atrodo taip pažįstama, taip natūralu, jokių keistų pastatų ar nežemiškų būtybių, tiesą sakant ten nebuvo nieko išskyrus laukus ir miškus. Atsistojęs Nimajus pastebėjo vieną keistą dalyką, nors jis į žemę rėžėsi beprotišku greičiu, žemėje nebuvo nė menkiausios duobelės, nors žemė atrodė kaip paprasta žemė jo gimtojoje planetoje, bet čia ji buvo kažkuo kitokia. Nimajus nusprendė paimti šios žemės į saują ir apžiūrėti iš arčiau, jis pasilenkė, ištiesė ranką ir.. vos nenusilaužė visų pirštų! nors ant žemės buvo ne vienas grumstas, bet Nimajus negalėjo jo atplėšti nuo žemės, jis net negalėjo jo pajudinti ar paspirti.
– Ahhh.. – prunkštė berniukas bandydamas pakelti mažiausią grumstelį, – kas tai.. magija? kodėl negaliu pajudinti šio grumsto, lyg jis svertų kelias tonas.. – garsiai mąstė vaikas.
Nimajus nebuvo silpnas, nors toks ir atrodė, bet jėgų turėjo kaip jautis, na galbūt kaip mažas jautukas, todėl grumstą tikrai būtų pakėlęs, jei tik jis nebūtų kaip priklijuotas prie žemės. Po kelių minučių ir nesėkmės su grumstais berniukas nusprendė, jog reikia truputį pavaikščioti, apsižvalgyti, galbūt ras ką pavalgyti ar sutiks kokį.. žmogų?
Šis vaikas buvo labai drąsus ir smalsus, nors nelabai protingas, kadangi gimtojoje planetoje gyveno varganai, tik su mama, tėčio neturėjo nuo pat gimimo, apie sesę ar brolį galėjo tik pasvajoti, atrodė jog visoje planetoje, kad ir kokia ji būtų didelė jis buvo vienas su savo mama. Kartais jis kamantinėdavo ją ir klausinėdavo apie gimines, artimuosius, klausinėdavo kodėl jis toks vienas kaip pirštas, bet mama niekada nedavė atsakymo į šiuos klausimus. Žinoma, mama stengėsi kiek išgalėjo, bet buvo sunku.. labai sunku, turbūt todėl berniukas dabar vaikšto visas apdriskęs ir nesiprausęs kaip koks elgeta.
– Auuu.. Auuu.. ar čia yra kas nors? ar kas nors mane girdi? Auuu – rėkavo eidamas berniukas.
Nedidukas, liesas, pavargęs, išalkęs ir ištroškęs, bet nepasiduodantis, einantis pirmyn, toks buvo jaunasis Nimajus. Bet staiga.. sutemo. Sutemo iškart, mažiau, nei per sekundę, berniukas nesuprato kas darosi, todėl griuvo ant žemės ir užsidengė veidą, po sekundės vėl nušvito, vaikas lengviau atsiduso, atsistojo, patraukė rankas nuo veido ir.. vos vėl nenugriuvo pamatęs kas atsitiko, jis žvalgėsi aplinkui ir matė miesto griūvėsius, viskas buvo apaugę mėlynais ir geltonais medžiais, bei krūmais, išdaužyti langai.. išniokoti kiemai, išspardytos durys.. apversti automobiliai.. nors berniukas pirmą kartą matė tokius automobilius ir namus, bet buvo apie juos girdėjęs iš savo mamos, ji jam dažnai pasakodavo apie senąjį pasaulį.
– Kk.. ass nn.. uuu.. ti.. ti.. ko..? – mikčiodamas pats savęs klausė vaikas, – kaip tai galėjo nutikti? nieko nesuprantu..
Nors ir išsigandęs, bet jis žinojo, jog jam reikia susirasti vietą kur galėtų pailsėti, rasti maisto ir vandens, todėl nubėgo prie arčiausiai buvusio namo griūvėsių, nors iš pačio namo nedaug buvo telikę, bet aplink jį augo daug medžių ir krūmų ant kurių buvo kažkokių vaisių.
– Jei tik pasiekčiau.. na dar truputį.. – pasišokinėdamas prie medžio su savimi šnekėjo berniukas.
Po keletos akimirkų berniukas šiaip ne taip pasiekė taip norimą vaisių, na ar bent jau kažką panašaus į vaisių, jis buvo plokščias ir atrodė lyg nudažytas su dažais, bet vaikui buvo nė motais, jis taip norėjo valgyti, jog jei nebūtų pasiekęs šio vaisiaus turbūt būtų pradėjęs valgyti medį. Vaisius buvo apie 10 cm skersmens, geltonos, rudos ir violetinės spalvos, atrodė tikrai ne kaip, bet berniukas pabandė jo atsikąsti..
– Fehhh.. fujjj.. – pradėjo raukytis berniukas, – kaip rūgštu ir kartu ir.. kas tai per skonis? bet man reikia valgyti, nors kiek – vis kartojo sau vaikas.
Truputį apvalgęs vaisių pasidėjo jį ant žemės, ir išsitraukė iš kišenės suplyšusį maišelį, pamanė jog įsidės likusią vaisiaus dalį į jį ir tuomet į kišenę, bet pabandęs pakelti nuo žemės vaisių vaikas vėl liko kvailio vietoje, vaisius net nejudė, berniukas pamanė, kad su juo bus tas pats kas ir su grumstais, todėl nebesivargino ir paliko jį ten gulėti. Privalgęs to nežinomo vaisiaus, jis nežmoniškai užsinorėjo gerti ir tada suprato, jog nevertėjo jo dėtis į burną, bet kas padaryta tai padaryta, dabar jam reikėjo kuo skubiau rasti geriamo vandens šaltinį, tuo metu kol jis galvojo į kurią pusę eiti, vėl staiga aptemo ir taip pat staiga nušvito, berniukas vos spėjo sumirksėti kai aplink save pamatė beribius vandenynus, jei tik galima juos taip pavadinti, o pats stovėjo vieno žmogaus dydžio salelėje.
– Nebegaliu.. kas čia darosi.. nieko nesuprantu
Bet jam iš dalies pasisekė, juk aplink buvo daugiau vandens, nei jis galėtų išgerti per visą savo gyvenimą. Nimajus pasilenkė prie jo ir paragavo..
– Jis nesūrus!! nesūrus – vos neverkdamas rėkė jis
Vanduo tikrai buvo nesūrus, todėl mažasis keliauninkas galėjo jį gerti, tiesa, jis nežinojo ar tai tikrai vanduo, ar jis tinkamas jam, bet apie tai net nespėjęs pagalvoti įkišo galvą į stiklo skaidrumo vandenį ir pradėjo godžiai gerti. Kai jau prigėrė kiek tilpo, nusprendė truputį apsiprausti, kadangi vistiek neturėjo, nei kur eiti, nei ką daryti. Po nedidelių maudynių vaikas pagaliau atrodė panašus į vaiką, neilgi plaukai buvo sulipę nuo vandens, bet pagaliau pasimatė tiesiog švytintis veidas, padangės mėlynumo akys ir nepriekaištinga veido forma, po akimirkos sutemo, o nušvitus, vaikas jau stovėjo visas šlapias vidury dykumos, nors nebuvo nė kiek karšta, bet visur aplink buvo vien smėlis, jokio augalėlio, vien tik smėlis. Nimajus pavargo ir nebematydamas prasmės kur nors eiti, tiesiog griuvo ant smėlio ir.. vos nesusilaužė kelių kaulų, mat jis buvo pamiršęs, jog žemė čia kieta kaip pats kiečiausias metalas. Po minutės kitos, kai nustojo skaudėti sumuštos rankos ir kojos Nimajus tiesiog gulėjo ir žiūrėjo į viršų, ir nieko nematė, nes viskas buvo padengta lyg kažkokia stora ir juoda medžiaga, jis nesuprato, kaip taip gali būti, nes juk čia, ant žemės, šviesu kaip dieną.. Vaikas užmigo.
Bet neilgai trukus pabudo nuo keisto garso, staigiai atsikėlė nuo žemės ir apsižvalgė, aplink save pamatė medžius ir mėlyną šviesą visur aplink save, jis pasitrynė akis ir bandė įžiūrėti kas yra už tos šviesos, nes jam atrodė, kad ten kažkas stovi, bet šviesa ėmė greitai artintis prie jo..
– Ikjyn – pasigirdo storas balsas tolumoje, – Ikjyn adunt!
Po šių žodžių šviesa sustojo, berniukas tik stovėjo ir drebėjo.
– Eik čia.. ey ar girdi?
– Kk..aa? – išlemeno berniukas, – Kkk..a..ss či..a? – išsigandęs paklausė jis.
– Greičiau, čia.. nestovėk kaip įbestas!
Po šių žodžių berniuką pagriebė ranka, ranka su penkiais pirštais ir staiga sutemo ir nušvito. Berniukas atsimerkė, ir priešais save pamatė besišypsantį, maždaug 30 – ties metų vyrą, visą apsirengusį pilkai, jis buvo užsidėjęs įdomią kepurę, kokios berniukas dar nėra matęs ir turėjo nematytą prietaisą rankoje. Po sekundės, Nimajuj nespėjus atsigauti, vyras vėl griebė jį už rankos.
– Jie mus seks, mums reikia keliauti, ir keliauti kuo greičiau..
Vyras atsisuko į Nimajų ir rimtu veidu paklausė, ar tu pasiruošęs mažasis mano drauge?
Kokioje planetoje nusileido Nimajus? kas tas vyras? kur ir kaip jie keliaus? kas toliau laukia mažojo Nimajaus sužinosite kitoje dalyje.
