– Amm.. kas jūs? – paklausė Nimajus.
– Ar aš? – nustebęs atsakė vyras, – na aš žmogus, toks pat kaip tu, tiesą sakant, aš iš tavo planetos..
– Iš mano planetos? – nustebo berniukas, – kaip tai iš mano planetos? iš kur Jūs žinote iš kokios aš planetos? kaip Jūs mane čia suradote? ir kas buvo ta mėlyna spalva kuri judėjo link manęs miške? kodėl Jūs dėvite tokią juokingą kepurę? kam Jums tas prietaisas? koks Jūsų vardas? – pylė klausimus kaip iš kibiro Nimajus.
Vyras nusijuokė ir tarė:
– Nimajau, mums reikia nusigauti iki mano namų, ten galėsiu viską papasakoti..
– Nimajau? – nustebęs sušnibždėjo savo vardą vaikas, – iš kur Jūs..
Bet berniukui nespėjus paklausti dar vieno klausimo staiga aptemo ir vėl nušvito, ir taip kelis kartus iš eilės, vaikui net galva apsvaigo. Po visų sutemų ir nušvitimų Nimajus stovėjo šalia apleisto įėjimo į kokį tai bunkerį, po kelių akimirkų vyras stovėjęs šalia berniuko paleido jo ranką ir atidarė bunkerio duris, jos sugirgždėjo lyg būtų nedarinėtos šimtą metų, bet už durų nieko nebuvo, tik aklina tamsa. Vaikui stebint kas bus toliau, vyras kažką suspaudė savo įrenginyje kurį nešiojosi su savimi ir tą pačią akimirką bunkerio viduje nušvito šviesa, vyras įžengė į vidų, paskui jį sekė jaunasis Nimajus.
Įėjus į bunkerio vidų vaizdas buvo visiškai priešingas tam kurį vaikas matė lauke, viduje buvo vienas didelis gerai apšviestas ir jaukus kambarys visas apstatytas įvairiais baldais, gale jo kūrenosi židinys, visos kambario grindys išklotos minkštu ir švelniu kilimu, o lubos buvo lyg permatomos ir per jas galėjai matyti naktinį dangų su žvaigždėmis, tame pačiame kambaryje stūksojo ir virtuviniai baldai su dideliu šaldytuvu į kurį jau taikėsi berniukas. Viskas atrodė kaip namuose, net gi geriau nei namuose, visas bunkerio vidus dvelkė prabanga ir geru skoniu.
– Na Nimajau, nusirenk, ir bėk prie židinio, kad sušiltum, o aš tuo tarpu paruošiu ką nors pavalgyti.
Nimajus nieko nelaukęs nubėgo prie židinio, tiesa jis neturėjo nieko ką galėtų nusirengti, tie patys drabužiai kuriuos jis vilkėjo buvo pusiau suplyšę, bet vaiko veide buvo šypsena, jis nujautė kažką gero.
– Štai, truputis tavo namų maisto – vištienos, – tarė gerasis vyras dėdamas lėkštę ant žemės prie berniuko.
– Aaa..čiūūū pone! – surėkė vaikas.
Kadangi prie židinio nebuvo kėdžių, o jų greičiausiai ir nereikėjo, todėl abu keliautojai susėdo ant kilimo, o Nimajus nieko nelaukęs puolė ragauti vištienos, tokią pat jis valgydavo su mama.. namie..
Vyras nusišypsojo ir tarė:
– Skanaus vaike, tik neskubėk taip, dar užspringsi..
– Ne ne, ką Jūs, aš pratęs taip valgyti.. o kol aš valgysiu, Jūs gal papasakosite kas Jūs toks ir kas čia per planeta?
– Ahmm.. na taip.. galiu jei jau taip nori.
Vyras įsipatogino arčiau židinio, pakurstė jį ir pradėjo savo pasakojimą.
– Iš pradžių norėčiau prisistatyti, nes aš juk tavo vardą jau žinau, tik tu manojo ne, taigi, aš esu Tivis, esu iš tavo planetos, išvykau iš jos prieš maždaug 60 metų ir atsidūriau čia..
– Amhmhm, – valgydamas kažką murmėjo vaikas, – prieš 60 metų? bet tu atrodai taip jaunai.. – pabrėžė Nimajus.
– Naaa vaike.. tu valgyk savo patiekalą, o aš pasakosiu, gerai? nepertraukinėk manęs, viskam savas laikas.
– Gherh..ai.. – rydamas vištiena sumurmėjo berniukas.
– Tai štai, kur aš ten baigiau.. a! pasakojau, kad atsidūriau čia prieš 60 metų, taigi.. kaip ir sakiau, esu iš tavo planetos, ten praleidau 32 savo gyvenimo metus, jei skaičiuotume visus mano metus tiek ten tiek čia, tuomet man dabar būtų 92 metai, bet šioje planetoje žmonės nesensta, tiesa kol kas dar nežinau kodėl, neturėjau laiko išsiaiškinti, taigi štai todėl tu mane matai tokį patį koks buvau kai išvykau iš mūsų planetos. Vos atvykus čia turėjau didelių nemalonumų su ta mėlynąja šviesa su kuria buvai susidūręs ir tu, bet tada aš dar nežinojau, jog ji gali tave pražudyti, todėl vieną kartą vos išnešiau sveiką kailį. Ši mėlynoji šviesa lyg šio pasaulio sargai, jie prižiūri ir pašalina atvykėlius, bet kaip matai, man pavyko išgyventi. Gyvendamas čia išmokau daug naujų ir naudingų dalykų apie kuriuos mūsų planetoje, net nebūčiau pagalvojęs. Turbūt tave domina kaip gi aš tave suradau ir iš kur žinau, jog tu iš tos pačios planetos kaip ir aš? na tai gana paprasta, supratau, kad tu iš tos pačios planetos vos tave pamatęs, o surasti tave buvo lengviau, nei lengva, nes turiu šį daikčiuką kurį pats ir sumontavau..
– Kas tai? – su didele nuostaba paklausė Nimajus.
– Na aš dar nesugalvojau jam pavadinimo, bet jis man padeda keliauti šiame pasaulyje. Greičiausiai jau pastebėjai šio pasaulio pagrindines keistenybes, ar ne?
– Prilipę grumstai prie žemės ir neskanūs vaisiai? – juokdamasis paklausė berniukas.
– Na iš esmės viskas šiame pasaulyje turi prasmę, net ir tie prilipę grumstai kaip tu sakai, – juokiasi Tivis, – jei kalbėtume paprastai, tai galiu pasakyti, kad šios planetos gravitacija yra nepaprastai stipri, bet kažkodėl tu ir aš galime laisvai po ją vaikščioti, nors esu matęs atvykėlių kurie vos išlipę iš laivo būdavo sutraiškomi tos pačios gravitacijos, na o apie vaisius tai gerai arba nieko! – suriko vyriškis, – jie buvo mano išsigelbėjimas pirmaisiais mėnesiais kai čia atkeliavau, pamenu jog tada valgiau vien juos. Manau, kad pastebėjai ir pagrindinę šio pasaulio keistenybę tai nepaprastai greitą vietovės pasikeitimą prieš tai sutemstant, o paskui staigiai prašvintant, ar ne?
– Oooo taip, – numykė vaikas.
– Būtent šia keistenybe aš išmokau pasinaudoti ir išpešiau iš jos gana nemažai naudos, viskas ką matai šiame kambaryje yra iš šio pasaulio ir visa tai man padėjo surinkti šis mažas aparačiukas mano rankoje, jo pagalba aš galiu laisvai keliauti šiuo pasauliu keičiant vietas taip kaip jos pasikeičia kai sutemsta ir prašvinta, tik šis būdas daug greitesnis, pameni kaip mes atkeliavome čia?
– Amm.. taip, daug kartų ir labai greitai tamsa keitėsi su šviesa.. lyg ir.. – neužtikrintai bandė paaiškinti berniukas.
– Tu teisus Nimajau! būtent taip! visus 60 metų būdamas čia aš studijavau šios planetos sandarą, pasirodo jog ji sudaryta iš kitų daug mažesnių planetų kurios labai greitai keičiasi tarpusavyje tuo pačiu pakeisdamos vietą ir tam žmogui ar padarui kuris yra toje planetoje kai ji keičiasi.
– Bet juk dabar niekas nesikeičia.. – mąstė vaikas.
– Keičiasi.. keičiasi.. tik mes to nematome, nes esame uždaroje patalpoje, jei dabar atidarytum bunkerio duris, pamatytum, jog esi visai kitoje vietoje, nei kad tada kai atkeliavome. Deja nors ir turėjau daugybę laiko, bet nespėjau aplankyti visų planetų esančių šioje planetoje, kadangi jų yra labai labai daug ir labai įvairių, vienose karšta kaip pragare, kitose šalta ir pilna sniego, o dar kitose galima paplaukioti su delfinais.. taip taip – delfinais! patikėk čia tiek planetų, kad net sunku suvokti, turbūt todėl čia žmonės ir nesensta. Na Nimajau, ar atsakiau į tavo klausimus?
– Hmm, bet neatsakėte iš kur Jūs žinote mano vardą?
– Nimajau.. – vėl juokiasi, – jis išsiuvinėtas ant tavo kelnių.
– Oi.. tikrai, visai buvau pamiršęs, kad kai mama man siuvo kelnes išsiuvinėjo ant jų mano vardą, kad niekas kitas jų nenorėtų mautis.
Po kelių akimirkų vyras atsistojo ir palenkęs galvą į vaiką pasakė:
– Bet aš tau turiu blogų žinių, tu turi išvykti iš šios planetos, ir kuo greičiau!
– Išvykti? kodėl? juk aš galėčiau gyventi su Jumis, padėti Jums, tiek visko išmokčiau!
– Ne! – griežtai nukirto Tivis, – Nimajau, tu privalai išvykti ir taškas. Ryt iš ryto suorganizuosiu tau kelionę.
– Bet.. bet.. – bandė ginčytis berniukas.
– Jokių bet, nuspręsta, tu išvyksti.
Ar Nimajus padarė kažką ne taip jog turi išvykti? kodėl Tivis taip griežtai nusprendė išskraidinti berniuką iš šios planetos? Galbūt planetoje yra kažkas negero, o galbūt Nimajus tiesiog per mažas? būtent tai ir dar daugiau sužinosite kitoje „Vienintelis pasaulis” dalyje.
